Artinosi Kalėdos. Sodybos gale gyvenantį Jonaitį kamavo viena mintis: ką jo atžalos kirs? Darbščioji "bitė" Jonaitienė iškeps raguolių, rūsys lūžta nuo miško gėrybių, ūkiniame pastate bastosi dar nenupešta višta.
- Kad taip žuvytę ežere sugavus? – skendo svajose Jonaitis. Jo akys buvo užmerktos, bet jis nemiegojo. Priešingai jam, jo šeimyna pūtė ir šnopavo sau į valias. Jie nematė reikalo nerimauti.
Sulaukęs paryčių, Jonaitis iššlepsėjo. Pamatęs jį, prikibo Šaltis: puolė žnaibyti veidą, pešioti ūsus, kramtyti ausis. Spirgino kiek turėdamas jėgų. Tačiau Jonaitis išliko tvirtas, nepasuko pramintu keliuku atgal. Priėjęs Čiurlionio ežerą, rado eketę.
- Man ją pats Dievas paruošė. Jis laukė kuomet aš ateisiu. – Ir ilgai nelaukęs panardino. Vanduo prarijo meškerę, o įmerkta meškerė išbudino žuvis. Blausiomis akimis uostė įpuolusį daiktą. Jos jau senokai tikėjosi Kalėdų senio dovanų. Vikriausioji šoko jų ragauti. Deja, tai buvo kablys. Pajutęs kabantį svorį, Jonaitis truktelėjo meškerę aukštyn.
- Tai - SVEIKOJI 
!- sušuko šeimos galva. Ji buvo ilgiausia iš kada nors sugautų žuvų. Ji buvo ilgiausia Čiurlionio ežere gyvenanti žuvis.
Ilgai nelaukęs įmerkė vėl. "Siurprizas! – pamanė kita ežero gyventoja. Išsižiojo ir prarijo. "Neskanu", bet kelio nebuvo atgal. Nuo šiol ji priklausė meškerei, o ne pačiai sau. Traukdamas laimikį, Jonaitis pūtėsi: ištempė kaklą, užrietė ūsus, plačiau atmerkė užmiegotas akis. Jose pasirodė saulės šypsniai. Jie šildė jo sužvarbusias rankas, glostė širdį.
- Tai PUSINĖ 
, ji su uodega! – ištarė žuvų žinovo vardu.
Po minutės meškerė viliojo kitą žuvį. Žuvys delsė, o Jonaitis laukė delsiančiųjų pasirodant. Jį suėmė miegas, o kablį suėmė žuvis. Raudamas laimikį šaukė:
- Tai - KETVIRTINĖ! 
. Jis turejo pagrindo girtis. Laimikis nebuvo menkas.
Jo krepšelyje puikavosi 
ir žuvys.
Tai išvydęs šaltis, pavydo kamuojamas užvirė košę. Jis pūtė, pustė, šiaušė, staugė, bet Jonaitis nesitraukė. Jis vis žvejojo, jam dar buvo negana. Merkiama meškerė bambtelejo žuvytei per nosį. Ji supyko ir stvėrė ją. O Jonaitis stvėrė žuvį. Tai buvo AŠTUNTINĖ 
, smulkiausia kada nors sugautų žuvų.
Pavargęs ir išalkęs žvejys pėdino namo. Mintyse piešė paveikslą, kaip jis ir jo šeima kerta šventinę vakarienę. O Čiurlionio ežeras ir neįprasti jo gyventojai, palikti snaudė. Dalis jų iškeliavo ant Jonaičio stalo.
Nijolė Kavaliauskaitė – Hunter
Apie mus |
Atsakomybė |
Kontaktai
© Pasakų kampelis
