Tuo laiku, kad dar gyvuliai galėjo kalbėti, keliavo kartą Perkūnas po kraštą. Pirmiausia jis sutiko arklį ir prašė jį parodyti kelią į upę. Arklys tačiau pasipūtęs kalbėjo:
“Aš neturiu laiko tau kelio rodyti, man reikia ėsti”.
Netoli arklio ganėsi galvijas. Kai tik suprato keliauninko norą, tuojau šoktelėjo ir sušuko:
“Eik šišon, svety, aš parodysiu tau kelią į upę”.
Dievui arklio elgesys nepatiko, ir jam šiurkščiai pastebėjo:
“Dėl ėdesio nepaslenki kitam gero padaryti, tai nuo šiol pabaudai niekuomet nebūsi sotus”.
Jaučiai gi tarė:
“Tu, ramus gyvuly, gali puikiausiai savo alkį tildyti ir paskiau pasilsėti, nes buvai paslankus man patarnauti”.
Todėl lietuviai sako, kad arklys ėda ir sodriausioje pievoje be atvangos, tuo tarpu raguočiai, kai tik paėda, atsigula ir ramiai gromuliuoja.
Apie mus |
Atsakomybė |
Mailform
© Pasakų kampelis